<i> "Dar viena pastebima "Che" savybė yra jo nešvarumas. Jis nekenčia prausimosi ir niekada to nedaro. Jis nešvarus, netgi palyginus su gana žemais Castro karių Siera Maestroje švaros standartais. Retsykiais "Che" nusiveda karius prie upės ar tvenkinio, kad šie galėtų nusiprausti, tačiau pats nesimaudo ir neskalbia drabužių, o sėdi ant kranto ir žiūri į kitus. Jis iš tiesų ypatingai ir nepaprastai purvinas"</i>

Aš nustebęs, kaip dažnai netgi pačiuose radikaliausiuose pogrindžio sluoksniuose girdžiu žmones skundžiantis dėl tų, kuriuos jie vadina "hipiais" arba" apkiautusiais pankais". "Tie seni pankai atėjo ir viską prismardino", sako jie. Kokias ribas jie peržengė, kad jų taip nemėgsta? Tiesiog jų požiūris į "švaros" klausimą yra kitoks, negu likusių žmonių.

Iš kur atėjo mūsų vadinamosios "švaros" idėjos ir vertybės? Per visą Vakarų civilizacijos istoriją švara buvo asocijuojama su gerbūviu ir dora, geriausiai tai išreiškia senas posakis "Švara yra šalia Dieviškumo". Senovės Graikijos pjesėse blogus žmones ir dvasias-pavyzdžiui, Furijas-aprašydavo kaip nešvarius. Furijos buvo purvinos, senos ir dar moterys, tiesiog priešingos tam, kaip rašytojas matė save. Jų nešvarumas, šalia kitų dalykų, identifikavo jas kaip pašalines-svetimas, gyvuliškas, nežmogiškas. Bėgant laikui, švarumas tapo matu, kuriuo turintys atsiskirdavo nuo neturinčių. Tie, kurie turėjo galią ir turtus, laisvalaikį leisdavo pasyviai, viduje, ir smerkdavo valstiečius ir keliautojus, kurių gyvenimo būdas tiesiog neleisdavo neišsitepti rankų ar kūno. Per visą mūsų istoriją švarumą, kaip vertės standartą naudojo tie, kurie apsprendžia socialinį statusą. Ir taip "Dieviškieji", apsiskelbę šventais, stovintys virš mūsų hierarchinėje visuomenėje, teigė, kad jų švara, pasiekta prievartiniu kitų darbu, yra jų "Dieviškumo" ir pranašumo požymis. Ir šiandien mes laikomės šio tradicinio tikėjimo-kad buvimas "švariu", pagal visas socialines normas, yra pageidautina.

Šiomis dienomis švara yra labiau apibrėžiama korporacijų, pardavinėjančių "švaros prekes", nei ko nors kito. Šitai prisiminti yra svarbu. Žinoma, šie produktai keistai sugeba prasigraužti pro natūralų purvą ar makiažą-bet ar šių dalykų pašalinimas sintetiniais chemikalais būtinai reiškia vienintelę priimtiną sveikumo formą? Aš daug labiau bijau tų pagamintų, dirbtinių produktų nei trupučio dulkių, purvo, prakaito ar (dieve padėk!) maisto ar kraujo likučių ant mano marškinėlių. Galų gale, žinau, iš kur atsirado "purvas", ir iš ko jis pagamintas!

Manymas, kad verta naudoti chemikalus (tebūnie tai dezodorantai, detergentai, ar šampūnas), naikinant organinį purvą taip pat turi keletą šiurpokų pasekmių. Pirma, ji palaiko seną krikščionišką prietarą, kad biologinis kūnas yra gėdingas ir turėtų būti slepiamas, mūsų kūnai ir mūsų buvimas fiziniame pasaulyje, kaip gyvulių, yra iš esmės atstumiantys ir nuodėmingi. Šitokį vertinimą naudojo tam, kad išlaikytų mus nesaugius ir susigėdusius, ir todėl kunigų ir kitų autoritetų, kurie mums pasakytų, kaip tapti tyrais, malonėje-anksčiau šventai atsisakant savęs, dabar gi leidžiant krūvas pinigų įvairioms jų parduodamoms "švaros prekėms". Kapitalizmas visą pasaulį iš organinio (miškų, pelkių, dykumų, upių) verčia į neorganinį (betono ir plieno miestus, dirbtine žole ir asfaltu padengtus priemiesčius, tyrus, kuriuose nebeliko jokių natūralių išteklių, šiukšlynus), todėl mintis, kad sintetiniai chemikalai yra geriau nei natūralus purvas, sufleruoja, kad ši transformacija yra visai neblogas dalykas…ir pateisina jų pelno siekiantį planetos naikinimą.

Iš tiesų, šitoms korporacijoms daug mažiau rūpi mūsų sveikata ir švara nei jų produktų pardavimai. Jie naudojasi tuo, kad mums svarbi higiena ir, tuo prisidengę, pardavinėja visokiausius produktus, ir kas žino, kokie yra tikrieji, ilgalaikiai jų padariniai sveikatai? <i> Jiems</i> tikrai nusispjaut. Jeigu mes susirgsime nuo jų ypatingų valiklių ir šampūnų, jie gali tiesiog parduoti kitą produktą-vaistus-ir taip palaikyti kapitalistinę ekonomiką. Jie skatina gėdą, kurią jaučiame dėl savo kūnų (išskiriančių prakaitą ir kitus natūralius skysčius, kuriuos laikome "nešvariais"), ir parduoda kitus produktus, priklausančius nuo mūsų nesaugumo-dietinius produktus, sporto prekes, madingus drabužius etc. Jei sutinkame su jų "švaros" apibrėžimu, leidžiame jiems dominuoti savo gyvenime.

Netgi jei jie sutinka, kad švaros produktų prigimtis yra abejotina, dauguma žmonių vis dar teigia, kad higiena sveikiau negu nešvara. Iki tam tikro lygio tai tiesa-jei įmynei į šūdą, visai neblogai būtų jį nusivalyti. Tačiau, nekalbant apie tokius paprastus atvejus, pasaulyje yra tūkstančiai skirtingų požiūrių į švarius ir nešvarius dalykus; jei pasidomėsi skirtingomis visuomenėmis ir civilizacijomis, rasi sveikatos idėjų, kurios, mūsų akimis žiūrint, yra savižudiškos. Tačiau tie žmonės išgyvena taip pat, kaip ir mes. Afrikiečiai prieš keletą šimtų metų patogiai gyveno natūralioje aplinkoje, kuri sunaikino daugelį jautrių ir švarių vakariečių tyrinėtojų. Žmonės gali prisitaikyti prie daugybės aplinkų ir situacijų, ir manau, kad klausimas, kokios higienos rūšys yra sveikos, yra toks pat nerimtas, kaip ir abejojimas biologijos taisyklėmis. Pabandyk pažeisti keletą "sveiko proto" diktuojamų Vakarų higienos taisyklių: pamatysi, kad valgyti iš šiukšliadėžių ar keletą savaičių nesiprausti nėra taip pavojinga, kaip mus mokė.

Turbūt svarbiausias dalykas yra tai, ką prarandame dėl tradicinio "švaros" pervertinimo. Anksčiau, kol natūralių kvapų dar nebuvome nuslopinę chemikalais, kiekvienas turėjome savo unikalų kvapą. Tie kvapai mus patraukdavo vieną prie kito ir susiedavo emociniais atminties ir asocijavimo saitais. Dabar, jei tavo mylimo žmogaus kvapas tau asocijuojasi su kuo nors teigiamu, turbūt mėgaujiesi jo kvepalais (identiškais tūkstančių kitų vyrų kvepalams), o ne jo nuosavu, asmeniniu kvapu. Natūralius feromonus, kuriais anksčiau bendraudavome tarpusavyje, kurie būdavo tokie svarbūs mūsų seksualumui, dabar visiškai užgožė standartiniai chemikalai. Mes nebežinome, ką reiškia būti tikrais, natūraliais žmonėmis, kvepėti, kaip tikri žmonės. Kas žino, kiek mes dėl to praradome? Tie, kurie bjaurisi, kai aš mėgaujuosi savo nesipraususios, sintetika neišsitepusios, žmogumi kvepiančios mylimosios kvapu ir skoniu, turbūt yra tie patys, kurie purtosi, jei reikia išsikasti ir suvalgyti daržovę, o ne plastike įpakuotą, sintetinį greitą maistą, kuriuo mus visus šėrė. Mes taip pripratome prie savo prijaukintos, suprojektuotos būties, kad net nebežinome, ką praradome.

Taigi pabandyk būti šiek tiek tolerantiškesnis "apkiautėliams" . Gal jie tau taip smirda todėl, kad niekada neturėjai galimybės atrasti, kaip kvepia tikras žmogus, galbūt buvimas "nesipraususiu" yra kažkas vertingo, ko anksčiau nepastebėjai. Šios istorijos moralas yra toks pat, kaip ir visų anarchistų istorijų - priimk tik tas taisykles ir vertybes, kurios tau atrodo tikrai protingos. Išsiaiškink, kas tau teisinga ir neleisk niekam tau įsakinėti priešingų dalykų, tačiau stenkis suprasti kitus ir spręsk apie juos remdamasis savo paties standartais, o ne kokia nors suvienodinta norma.